1. Pripažinti realybe vien tai, ką sugebi pamatyti, patirti ir suvokti yra puikybė ir pažinimo nuskurdinimas. Eksperimentiniais mokslais neįmanoma įrodyti nei Dievo buvimo, nei nebuvimo, todėl ateizmas taip pat yra tikėjimas. Labai giliai ir suprantamai tai parašyta J. RATZINGER, Krikščionybės įvadas, "Katalikų pasaulio leidykla", 2008.
2. "Sielos" sąvoka yra naudojama įvairiomis prasmėmis, taip pat ir gyvybės prasme, šia prasme visa, kas gyva, turi "gyvybės dvasią" - sielą. Krikščioniška prasme siela yra dvasinė žmogiškosios prigimties dimensija, turinti protinio pažinimo ir laisvos valios apsisprendimo galias. Gyvūnai tokių galių neturi.
3. Išpažintis yra sakramentas, atkuriantis vienybę su Dievu, kai žmogus gręžiasi nuo padaryto blogio ir jo išsižada. Jei ir vėl suklysta, Dievas ir vėl atleidžia, tačiau jei nuodėmės nenori išsižadėti, susitaikinimo nėra. Žmogus traip pat sugeba atleisti net ir pakartotinai nusikaltusiam, jei šis nuoširdžiai gailisi.
4. Visų pirma, niekas "moksliškai" netyrinėjo kiekvieno Biblijoje paminėto stebuklo, be to, Dievas stebuklais liudijo ne savo buvimą, bet savo meilę žmonėms ir dalyvavimą jų gyvenime. Savo tikėjimą stebuklais galėtumėte palyginti su žmonių tikėjimu Jėzaus stebuklais, kai fariziejai reikalavo tikro ženklo "iš dangaus" (Mt 16,1).
5. Mokslas negali atsakyti, iš kur atsirado "Singuliarinis taškas", sukėlęs "Sprogimą", o svarbiausia - kodėl? Į prasmės ir kilmės klausimus atsako tikėjimas, kuris taip pat priima žmonijos pažinimo rezultatus, paaiškinančius "kas ir kaip".
6. Tai tikėjimo dalykas, Dievas, visą tikrovę sukūręs iš nebūties, tikrai gali paveikti jau sukurtą būtų.
7. Religija yra žmonijos išmąstymo ("išgalvojimo"), tikros patirties ir tikėjimo kūrinys. Ji skirtinga pagal įvairių bendruomenių pažinimą ir vertinimą, taip pat priklausoma nuo kultūros. Kadangi pažinimas, vertinimai ir kultūra yra kintami dalykai, religija tai pat turi skirtingumus ir savo evoliuciją.