Question

Garbė Jėzui Kristui,

Dirbdama neįgaliųjų dienos centre, susipažinau su viena moterimi, sergančia cerebriniu paralyžiumi. Ją atveždavo į įstaigą kartą ar kelis, (tiksliai neprisimenu) kartus per savaitę, nes pati sunkiai vaikšto. Kol dirbau dienos centre, ji prie manęs prisirišo (visada klausdavo, ar būsiu kitą kartą dienos centre). Prieš man išeinant iš darbo, ji paprašė duoti savo mob. tel. numerį. Ilgai nesvarsčiusi, sutikau. Nuo to laiko kas mėnesį sulaukiu jos skambučių. Jų turinys būna labai panašus: "kaip sekasi? Ką veiki? Ar radai darbą? Kada ateisi į dienos centrą?". Pirma atsakinėjau ir bendravau gan noriai, klausdavau, kaip jai sekasi, tačiau po truputį tai ėmė varginti, slėgti (ypač jei kitame ragelio gale girdėdavau ašaras - jausdavau bejėgystę, nes sunkiai pavykdavo ašaras pakeisti kitkuo) ir aš pradėjau sąmoningai nebeatsiliepti į jos skambučius, net išjunginėti telefono garsą.  Suprantu, elgiuosi netinkamai, dėl to priekaištų sulaukiu iš mamos, kad turiu išpažinti šią nuodėmę. Žinau, privalau mylėti ir gerbti kiekvieną žmogų, (pagal Dievo įsakymus) tačiau šiuo atveju man labai sunku perlipti per save. Nežinau, kaip elgtis šiuo atveju: priimti žmogų, nes jo gaila, ar priešingai - stengtis nebendrauti, tikintis, kad šis supras, jog nebenoriu palaikyti santykių?
 
P.S. pati turiu negalią, tačiau kitus suprasti man iššūkis

Answer 1

Panašu, kad Jums sunku tesėti kažkada užsidėtą naštą ir pateisinti žmogui suteiktą viltį. Pirmiausia reikėtų pasidaryti asmeniškas išvadas apie tai, ką iš Jūsų bendravimo kiti galėtų suvokti kaip įsipareigojimą ir apie tai, kam duoti savo asmeninio telefono numerį. Praktiškai norėtųsi patarti, kad paskirtumėte tam neįgaliam žmogui kažkiek laiko per mėnesį ir jį išnaudotumėte bendraudama, kai skambins. Kad švelniai ir neskausmingai viena nuo kitos pamažu nutoltumėte, nereikėtų nieko klausti apie jos gyvenimą: klausdama parodote, kad pati norite bendrauti.