Question

Man atrodo, kad tokių dalykų nė viena negalime aptarinėti, nes vis dėlto esame davę priesaiką gerbti vyrus. Jei žmogų gerbi, manau, be jo leidimo apie jį kalbėti negali, o kalbant apie santuokinius santykius neišvengiamai turėsi kalbėti ne tik apie save, bet ir apie  vyrą [ir galimai blogai], nes santykiaujama juk dviese. Nežinau, koks vyras galėtų tokį leidimą duoti, nes tokie dalykai kaip "užbaigimas ne ten, kur reikia" daugeliui vyrų yra gėdingi. Jeigu, tarkim, aš imsiu prašyti savo vyro tokio leidimo, greičiausiai, į bažnyčią vėliau nebūsiu išleista, nes mano vyras nepraktikuojantis, todėl pasakau per išpažintį tik tiek, kad neskiriu savo sutuoktiniui dėmesio.  Turime panašių, nors ne visai tokių lytinio gyvenimo problemų, tiksliau priežasčių, t. y. seksualinių sutrikimų turim abu, kurio sunkesni, nežinau, motyvacijos jų šalinti neturiu. Ar pakanka, kai pasakau, kad neskiriu vyrui [pakankamo] dėmesio? Ar tokia išpažintis iš viso tinkama? Ar reikia atlikinėti išpažintį, jei prašyti vyro leidimo ir kalbėti konkrečiau nesiruošiu?

Answer 1

Ar Jūs maža mergaitė, kad reikia atsiklausti vyro, ką kalbėsite su nuodėmklausiu per išpažintį? Nuodėmklausiui ir nereikia žinoti Jūsų seksualinio gyvenimo plonybių, bet kai seksualinis gyvenimas jums neša įtampą, liūdesį, kaltę, tai reikia nuodėmklausiui, paaiškinti, kas yra. Jei man pasakytų, kad sutuoktiniui neskyriau dėmesio, tikrai paklausčiau, ką tuo norite pasakyti.