Question

Dabartinis katalikų mokymas teigia jog išsigelbėjimas per Dievą yra tik Romos katalikų bažnyčioje, liturgijoje ir apeigose? Nes man atrodo, kad išsigelbėjimas yra ne religijoje, o Dieve. Tai ar aš prieštarauju Romos institucijoms tokiu požiūriu? Gal pilnai neišsakiau visko, bet tikiuosi to pakaks, kad suprastumėte esmę. Nes ir šiaip jei Dievo malonė veiktų tik apeigų ar liturgijos, sakramentų metu, tai jau būtų iš dalies ir magijos atspalvis tame. O jei priimti galime, kad Dievas veikia visur ir įvairiai, tai jau Jo veikimas yra pabrėžiamas, o ne žmogaus intervencija. Aš tuo nebandau nuvertinti, aišku, sakramentų svarbos ir tikėjimo išraiškos per liturgiją...

Sunku viską nuosekliai išdėstyti, kai nėra dialogo, o tik klausimas - atsakymas :)

Pagrindinis mano klausimas buvo, ar Dievo malonė ir veikimas reiškiasi tik Romos katalikų bažnyčios sakramentuose, liturgijoje, tikėjimo tiesose? Ar visgi kiekvienas dar turį šansą būti išgelbėtas Dievo, kai numirs? Kad ir, pavyzdžiui, priešingos religijos ar visai netikintis žmogus?

Answer 1

Dievas tapdamas žmogumi, naudojasi medžiagiškumu, kad mums prakalbėtų, tai nėra magija, o susitikimas santykis.

Katekizmas:

Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

III. Tikėjimo ypatybės

Tikėjimas yra malonė

153  Petrui išpažinus, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17).¹⁶ Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Kad šis tikėjimas pasireikštų, reikalinga mus pranokstanti ir padedanti Dievo malonė bei vidinė Šventosios Dvasios pagalba; ta Dvasia sujudina širdį ir nukreipia į Dievą, atveria dvasios akis ir suteikia 'visiems džiaugsmingą pritarimą ir tikėjimą tiesa'.“¹⁷

Tikėjimas yra žmogaus veiksmas

154  Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat yra tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti asmenys apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar labiau dera mūsų orumui „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“¹⁸ ir taip su Juo artimai bendrauti.

155  Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“¹⁹

 

ps. labai suveltas klausimas net nežinau ar pataikiau atsakydamas