Vienuolystė jau vien iš pavadinimo skelbia apie žmogaus apsisprendimą neturėti antrosios pusės gyvenime. Bet kaip apie tai galima suprasti iš kunigo pašaukimo? Kuo blogesnis, pavyzdžiui, liuteronų dvasininkas ar kitos krikščionybės atšakos, teikiantis Kristas kūną nei katalikų? Juk ir taip visiems žinoma, kad komunija nebus realesnis Jėzaus kūnas dėl ją teikiančiojo asmens nuopelnų ar šventumo. Kyla čia dilema, kam reikalingas celibatas, jei pagrindinė kunigo pareiga yra teikti sakramentus ir tik vėliau yra laikas pamokslams, evangelizacijai (kurie, tikriausiai, ir suryja daugiausiai laiko). Jei judėjai - mūsų vyresnieji broliai, tai kodėl pas juos, kiek žinau, būdavo kunigų šeimos? Keista, kad daugelis iš katalikų tarpo neabejoja mūsų tikėjimo tiesomis, tik celibatas yra plačiausiai abejojamas savo reikalingumu ir prasmingumu kunigams. Kodėl negalėtų būti tik vienuoliams celibatas, kaip ir reikalauja jų pašaukimas? Kunigas yra tiltas tarp dvasingumo ir pasaulietiškumo, todėl jis turi būti dvasia Dievuje, o kūnu - pasaulio dalykuose, kad įneštu daugiau Dievo šviesos. Juk kokie nuostabūs būtų kunigo vaikai, nemanot?