Question

Kaip suprantu, Ievą rojuje velnias sugundė pradžiai pasėdamas abejonę:

1 O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“ 4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ (Pr 3,1-5)

Tačiau ar pažinimas neprasideda nuo abejonės? Kai kuo nors abejoji pradedi daugiau gilintis. Kaip tuomet nepakliūti į piktosios dvasios žabangus?

Answer 1

Įdomi jūsų  įžvalga,

Išplėsiu jūsų svarstymus

1.Pradėjote klausimą, kalbėdamas apie abejonę Dievo įsakymų teisingumu ir skatinimą jų nesilaikyti, ir darote teisingą išvadą, jog tokia abejonė privedė Ieva prie blogų padarinių. Bet ne pati abejonė bloga, o apsisprendimas.

2. Jei galvotume, jog abejonė žalinga visada, tada negalima  racionaliam kritiniam mąstymui būdingą abejonė, kaip mūsų intelektinio pažinimo esminė dalis? Deja esame žmonės ir turime dovaną - intelektą, nesinaudoti juo būtų pražutinga.

 Išvada.  1. Abejonė, kaip kritinio mąstymo nepagrindinė prielaida išteisinama.

2. Abejonė gali būti demono puolimas tikėjimo dalykuose. Bet ir tikėjimo dalykuose sveika abejonė padeda augti pasitikėjime, supratime, kad tikėjimas Jėzumu Kristumi - dovana.

 

Apie piktosios dvasios žabangas šios ištarmės:

Demonai mūsų minčių nesupranta, tik gali stebėti mūsų elgesį ir suprasti apie vyraujančias ydas ir per tai gundyti.

Pasitelksiu Bažnyčios įšmintį.

Evagrijus vartoja žodžius "demonas" ir "mintis", kokios nors ydos "dvasia", kaip turinčius tą pačią prasmę.

Demoniška "mintis" - tai greičiau "paveikslas", keistas vaizdinys, kylantis žmoguje, apdovanotame pojūčiais. Šio vaizdinio pradžia ne prote, dvasioje, bet žemesnėje mūsų pažinimo galios sferoje, vietoje kur svarstoma už ir prieš. Tačiau šis vaizdinys yra pajėgus patraukti, išjudinti dvasią ir tada sukelia aistringą polėkį, kuris verčia žmogų slaptai apsispręsti prieš Dievo įstatymą arba bent jau bendrauti su šiuo vaizdiniu, prisistatančiu, kaip tikras stabas, nors iš tikrųjų turėtų būti nuvarytas šalin.

 T. Špidlik "Krikščioniškųjų Rytų dvasingumas" Psl. 232

Kovą prieš demoną laimime tvirtai melsdamiesi, prašydami Dievo Motinos Marijos, Jėzaus Kristaus užtarimo augdami tikėjime ir meilėje.