Išsiveržimas ne moters viduje įvyko sąmoningai to siekiant, nes moteris kurį laiką negali mylėtis iš pradžių dėl komplikuoto nėštumo, o vėliau dėl ginekologinės operacijos, kadangi reikėjo pašalinti negyvą vaisių. Vyrui santykių nebuvimas pradeda kelti įtampą. Nors žodžiais neišreiškiama, bet jaučiasi jo šaltumas. Moteriai, trečią kartą patyrus tokį sukrėtimą, norisi vyro švelnumo, apkabinimo, norisi jaustis mylima. Gyvename santuokoje. Ar toks kompromisas yra nuodėmė? Ar sunki?