Kristina, iš vienos pusės velnias nesnaudžia ir sudaro visokias galimybes, kad mes dirbtume dirbtume dirbtume ir tas darbas atitrauktų mus nuo Dievo garbinimo.. Pati išvardijote begales pasiteisinimų, kad "atseit" čia net gi kiti kalti, kad į tokią situaciją mus įstūmė - dirbti Atvelykio sekmadienį.
Grasinimai mirtina nuodėme ir gi ne patys išmintingiausi žodžiai. Mirtino nieko nepadarėte, bet būkite budrūs kad antras ar trečias ir jau nesuskaičiuojamas darbas, kad ir "neatidėliotinas" nevirstų įpročiu. Jums ištrauka iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo apie poilsio svarbą.
O dėl uošvienės žodžių, kurie natūraliai Jus supykdė, gal ir įžeidė, tegul tik netampa kieta Jūsų širdis. Taip, ji pasikarščiavo, persūdė, gal net vis tiek laikysis savo. Bet pasielgėte teisingai parašydama čia. Linkiu ramybės ir tikėjimo, kad ne visi tikintieji tokiais "mirtinų nuodėmių kirviais" svaidosi.
Štai žadėtas tekstas apie sekmadienio poilsį:
MALONĖS IR NEDARBO DIENA
2184 Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpats dienos įsteigimas padeda visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.106
2185 Sekmadieniais ir kitomis įsakytų švenčių dienomis tikintieji privalo: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių garbinti Dievą, kaip privalu; džiaugtis, kaip dera Viešpaties dieną; daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.107 Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakyto sekmadienio poilsio. Tikintieji turi žiūrėti, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai.
Meilė tiesai rūpinasi ieškoti švento poilsio; meilės rūpestis verčia imtis teisingų darbų.108
2186 Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys lai prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės yra tokios pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis yra skirtas geriems darbams ir kukliam ligonių, invalidų, senelių aptarnavimui. Krikščionys taip pat pašvenčia sekmadienį, skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes nelengva tai padaryti kitomis savaitės dienomis. Sekmadienis yra metas susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso to, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą.
2187 Sekmadieniams ir šventėms švęsti reikia bendrų pastangų. Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną. Kai įprastiniai (sportiniai, pramoginiai ir pan.) renginiai bei visuomeninės pareigos (viešosios tarnybos ir kt.) verčia kai kuriuos žmones dirbti ir sekmadienį, jie patys privalo pasirūpinti pakankamu savo laisvalaikiu. Tikintieji, jausdami saiką ir artimo meilės vedami, lai saugosi išsišokimų ir smurto, kurių kartais nestinga masiniuose renginiuose. Nepaisant ekonominių problemų, valdžios įstaigos turi užtikrinti piliečiams laiką poilsiui ir Dievo garbinimui. Panašios yra ir darbdavių pareigos savo tarnautojams.
2188 Gerbdami visų žmonių religinę laisvę ir bendrąją gerovę, patys krikščionys turi siekti, kad sekmadieniai ir bažnytinių švenčių dienos būtų įstatymiškai pripažintos nedarbo dienomis. Krikščionys visiems turi būti gyvas maldos, religinės pagarbos bei džiaugsmo pavyzdys ir ginti savąsias tradicijas kaip vertingą įnašą į visuomenės dvasinį gyvenimą. Jeigu dėl šalies įstatymų ar kitų priežasčių tektų dirbti sekmadienį, vis dėlto šią dieną reikėtų išgyventi kaip mūsų išlaisvinimo dieną, kuri leidžia mums dalyvauti tame „iškilmingame sambūryje“, toje „danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčioje“ (Žyd 12, 22–23).