Žmogus nėra pajėgus pilnai pažinti Dievą, bet turi stengtis ir tą daro. Iš to kyla daugybė tikėjimų su savo mokymais apie Dievą, jo prigimtį, savybes ir santykį su žmogumi. Krikščionių tikėjimas remiasi ne vien žmogiškuoju išmąstymu, bet ir paties Dievo apreiškimu Senojo (prieš Kristų) ir Naujojo (po Kristaus) Testamento laikais. Nepriklausomai nuo to, ką žmonės apie jį galvotų ir skelbtų, Dievas yra vienas ir toks, koks yra, todėl atskiri tikėjimai yra nevienodai arti nuo žmogui pilnai nesuvokiamos tiesos. Kuo toliau nuo tikrojo Dievo, tuo arčiau prie žmogaus susikurtojo paveikslo stabo. Aišku, kad arčiausiai tiesos yra paties Dievo apreikštas supratimas apie jį. Klaidingai suprastas Dievas gali būti logiškiau paaiškinamas, lengviau suprantamas, žmogui artimesnis, tačiau kiek jis netikras, tiek realybėje neegzistuoja kartu su visais privalumais. Taigi, tikėjimai nėra nei vienuodi, nei lygiaverčiai.
Religiją galima suprasti kai žmogaus ryšio su Dievu sistemą. Net ir tą patį Dievą išpažįstant prie jo artintis galima skirtingais keliais, kaip, pavyzdžiui, daro krikščionys, visi išpažindami Švč. Trejybę ir Jėzų Kristų. Nors įvairūs keliai ir būdai ir vestų į tą patį tikslą, jie tikrai nėra lygiaverčiai. Iš Kauno į Jurbarką galima nukeliauti ir per Vilkiją, ir per Kėdainius, galima automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis - visais atvejais siekiama to paties tikslo, tačiau laiko ir pastangų sąnaudos gali labai skirtis. Todėl vienintelį Dievą stengiamės pažinti pagal Katalikų Bažnyčios mokymą, o su juo susivienyti - Romos Katalikų Bažnyčios priemonėmis.
