Šia prasme aukojimą tinka suprasti kaip paskyrimą kokiam nors tikslui. Gyvenime patirtą kančią galima tiesiog iškęsti, tada ji lieka kaip sunki patirtis, tačiau galima tą neišvengiamą kančią, nors ir mažinant, kiek išeina, priimti kaip atgailą už ką nors, savo ar kitų nuodėmes, vienijantis su Kristumi, kuris pirmasis taip pasielgė. Tada kančia, nors nepageidauta, nelieka betikslė, bet įgyja "atperkamąją vertę", kaip Kristaus kančia, turi maldos, atgailos ir malonės galią. Taigi Dievui galima aukoti ir malda paversti ne vien savo laisvai pasirinktą kančią (pasninkas...), bet ir tą, kuri ateina nenorėta, prieš mūsų valią.