Question

Kodel daznai buna su draugai bunant ar mokykloje, kad kai pakrypsta kalba apie tikejima ar pasisaipyma is jo taip nedrasu apgint ji ar pasakyt, koks mano tikejimas? Ar cia yra nuodeme, kad to nedarau? Kazkaip atrodo lengviau patyleti ar pritarti draugams, negu priestaraut. Poto gi gali pradet tyciotis ir is manes....

Answer 1

Tokia kartais liudytojo dalia... "Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33)

Suprantu, kaip sunku šiais laikais jaunimui būt tikinčiaisiais kitų akivaizdoje. Tačiau, jei tikėjimas tvirtas, jei sutikai gyvą Jėzų, o ne tik gandais ir žiniom apie Jį gyveni, tuomet būna kitaip. Daug kas gali priešintis teorijai, ideologijai, bet niekas negali paneigti patirties...

Kitas dalykas, kuris atima drąsą liudyti yra - nuodėmė. Jei gyveni nuodėmėje, kai ateina laikas liudyti, dingsta visas tikrumas.

Šiaip, pamąstymui:

1. O kodėl visokie satanistai nebijo viešai liudyti savo "tikėjimo", viešai nešioti apverstų kryžių, pentagramų, "laimės kilpų" ir pan.? Kodėl mes turime būt susigūžę, kai tikime Gyvuoju Dievu, Kareivijų Viešpačiu, kuris teis pasaulį?

2. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad naformalams, kurie atsiverčia, nėra problemų liudyti tikėjimo, nes jie įpratę būt kitokie. Būti krikščioniu ir yra būt tam tikra prasme neformalu, "panku", ne tokiu, kaip visi... plaukiančiu prieš srovę... būti maištininku, maištaujant prieš blogį (kas yra tikrai originalu šiais laikais, nes daugelis, kurie yra maištingos sielos, maištauja darydami blogį)... būti ne masės dalimi, bet asmenybe (kodėl daug kas kovoja prieš Bažnyčia? - nes ji ugdo asmenybes, o ne vartotojus; asmenybių taip lengvai nepavaldysi, jais taip lengvai nepamanipuliuosi).

Drąsos!