Garbė Jėzui Kristui. Nebežinau į ką daugiau kreiptis. Vienintelis dalykas, kurio dabar noriu - tai mirti, išeiti iš šio pasaulio. Kai buvau dar vaikas, visas pasaulis atrodė labai gražiai. Atrodė turiu nuostabią šeimą, mamą, tėtį, brolį, gerus draugus, su kuriais smagiai leisdavome laiką. Svajodavau kaip pagaliau užaugsiu, baigsiu mokslus, susirasiu darbą, sukursiu savo šeimą. Atrodė viskas puiku.. Bet metams bėgant darėsi vis sunkiau. Atšalo santykiai su tėvais, rodos šeima buvome tik oficialiai, bet tos šeimos dvasios, jausmų nebeliko, tapau nekalbus, viskas apsivertė aukštyn kojom. Tik kai su draugais susitikdavau, mokykloje ar kur kitur akimirkai viską užmiršdavau ir pralinksmėdavau, po to vėl viskas grįždavo į senas vėžias... Galiausiai baigiau mokyklą, įstojau į sveikatos mokslų universitetą, pradėjau studijuoti slaugytojo specialybę - tai įvyko prieš pusmetį. Pradėjus studijuoti viskas pasidarė dar sunkiau... Labai sunku mokytis, jaučiu, kad nepatempsiu, tiesiog galbūt ne mano protui toks mokslas... Besimokant vis dažniau aplankydavo mintys apie savižudybę, galvodavau būdus kaip tai būtų galima padaryti, bet vis kažkas mane nuo to atitraukdavo... Dabar tas noras mirti dar labiau sustiprėjo, jaučiuosi silpnas, nieko nesugebantis... Atrodo, jog jei išeisiu iš šio pasaulio visi tie sunkumai galiausiai pasibaigs. Bet nežinau... Nežinau ką daryti, mane vėl kažkas nuo to atitraukia, bet tas noras užbaigti gyvenimą yra kaip niekad stiprus dabar. Esu tikintis, einu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, meldžiuosi kiekvieną dieną, ir galvoju, kad Dievas neatleistų tokio dalyko kaip savižudybė, juk tai gyvybės, kurią Jis davė atėmimas, sunaikinimas. Tada pagalvoju gal ir gerai, kad degsiu pragare už visas savo nuodėmes.. Žinoma pagalvoju ir apie šeimą, kaip jie jausis jei aš mirčiau, aišku galbūt jiems būtų sunku, bet jie stiprūs, manau, kad laikui bėgant susitaikytų. Žodžiu, tikrai nebežinau ką bedaryti... tiesiog nebematau tikslo ir prasmės gyventi
