Dorybė yra tai, kas žmogui tinka, kas jį išaukština;
Tai yra dieviškieji bruožai (kilnumas, teisingumas, meilė, gailestingumas...), įspausti į žmogaus prigimtį (plg. Pr 1,27).
Kristus naujų dorybių neišradinėjo, tik pabrėžė amžinąsias, kurias saugo ir skelbia krikščionybė.
Kadangi dorybės priklauso pačiai žmogiškumo esmei, visais laikais jos būtinos tiek, kiek būtina žmogui išlaikyti žmogiškumą, kuris yra dieviškumo atspindys - šventumas.