Question

Garbė Jėzui Kristui!
Prieš metus gavau ypatingą Dievo malonę atsivertimą. Mano gyvenimas tapo kitoks pradėjau jausti Dievo meilę, jo artumą. Per tuos metus iš pradžių buvo  daug džiaugsmo( Kaip sakė vienas nuodėmklausys Dievas davė man dvasinių saldainių) Vėliau buvo ir išbandymų ir sunkumų ir patyčių, kad einu į Bažnyčią ir tėvų pasipriešinimas, kad einu į Bažnyčią. Aš tiesiog negalėjau nedalyvauti mišiose mane ten tiesiog traukte traukė. Daug ko patyriau ir nutolimų nuo Dievo ir ypatingų priartėjimų. Bet štai dabar gyvenu įprasta paauglės gyvenimą. Stengiuosi 1 valandą per dieną melstis ir skaityti religines knygas,bet nebejaučiu Dievo nors atrodo nieko blogo nepadariau ,toks jausmas  ,kad jis mane pamiršo ir nugręžė nuo manęs savo veidą. Aš jo begalo pasiilgau labai myliu Viešpatį Jėzų todėl jo nejautimas yra be galo skaudus ir sunkus. Melstis sekasi sunkiai yra vidinė pagunda nebesimelsti ir tenka su tuo kovoti jaučiuosi silpna ir nelaiminga. Niekas be Dievo man neduoda ramybės ir džiaugsmo. Gal ką blogai padariau,kad jis į mane nebekreipia dėmesio nors ir taip Jį myliu. Nežinau kaip toliau elgtis patarkite
Iš anksto dėkoju už nuoširdų atsakymą:)

Answer 1

Tikėjimo ir Dievo meilės jausmas yra vienas iš jausmų, kurie padeda daryti gėrį, tačiau jausmas nėra pastovus, todėl ir tikėjimas pirmiausia turi remtis atitinkamomis nuostatomis, bet ne jausmais, kurie tik palengvina pasirinktą kelią. Taigi, tikėkite, mylėkite Dievą ir būkite jam ištikima, tada jo artumo jausmas tikrai sugrįš ir su kaupu atlygins visą ilgesį. Tą Dievo nejautimo kančią galima paaukoti Dievui, suvienijant su Kristaus kančia, kaip atgailą už tuos žmones, kuriuos Dievas myli, ilgisi, bet atsako nesulaukia.

Taip pat svarbu, kad tikėjimo gyvenimas būtų pakeliamas, vertėtų patyrinėti, ar ištisa valanda kiekvieną dieną Jūsų per daug neišvargins. Sunkios naštos turėtų būti rečiau.