Laba diena, paskutiniu metu užsiimu ne itin krikščioniškais dalykais - masturbacija, azartiniais žaidimais ir pan. Bet viską stengiuosi daryti su saiku. Nuo vaikystės tikėdavau Dievu, bet kai pradėjau tuo užsiimti jaučiu kaltę ir nesuprantu kodėl. Kartais manau, jog krikščionybė - tai tik malda, savęs gailėjimasis, draudimas džiaugtis dalykais, kurie racionaliai galvojant yra visiškai suprantami ir žmogiški, tačiau ši religija tą bando paneigti viskuo paversdama kaip nuodėmė ir tuo skiepijant į žmogaus protą. Žmogus negali juk būti robotas, jam reikalingi visapusiški jausmai ir harmonija gyvenime. Aš nežiūriu į tai kaip į malonumų ieškojima, labiau kaip į poreikį, nes neturiu merginos šiuo metu. Tai ar teisinga manyti, jog tarkim masturbacija yra nuodėmė, jei tai yra tiesiog poreikis, kurio trūksta gyvenime?