Question

Sveiki, man 17 metų. Vaikystėje nesidomėjau katalikiškomis religinėmis tiesomis, nesimelsdavau(o jei ir melsdavausi tai labai retai ir tai prašydavau tokių dalykų, kurie dvasiškai nenaudingi), abejingai priėmiau pirmąja Komuniją, toliau tik giliau klimpau į įvairias nuodėmes. Kai buvau 15 metų įvyko šioks toks pasikeitimas, pradėjau labiau domėtis religija, buvau nuėjus išpažinties (antrą kartą gyvenime)
,bet manau ,kad išpažintį atlikau blogai. Bet man kartais ateina mintis ,kad gal man Dievas tiesiog neįstengia atleisti, gal aš tiesiog jau per didelė nusidėjėlė ,kad man dar būtų  suteiktas šansas. Po tos išpažinties pridariau dar daugiau nuodėmių, pradėjau rodyti nepagarbą Dievui-manau, kad tiesiog pasikėliau į puikybę. Žinau, kad Dievas gailestingas, bet ar Jis gali būti gailestingas tokiai kaip aš, kuri jau nuo vaikystės darė nuodėmes nė kiek dėl to nesigrauždama? nė kiek neprisimindama Jo, ar gali Jis atleisti tai, kuri tiek metų nuo Jo nusigręždavo?

Answer 1

Dievas visada gali ir tikrai trokšta atleisti, o žmogus visada gali prie jo sugrįžti ir iš naujo pamilti. "Aš per daug nusidėjęs" yra viena iš minčių, kurios bando pateisinti susitaikinimo atsisakymą. Tai klaidinga mintis, todėl gerai pasiruoškite ir atlikite gerą išpažintį, pamatysite, kaip džiaugsmingai atsigaus siela.