Gyvenimas šeimoje be Santuokos sakramento yra sunki nuodėmė, o Sakramentas, kad ir pavėluotai priimtas, tą gyvenimą įteisina, todėl Bažnyčia tokį poelgį vertina ir laimina. Kartais būna, kad tėvai ar globėjai, patys negalėdami pilnai gyventi krikščioniškai, tokiam gyvenimui nori išauklėti vaikus, tad juos krikštija. Bažnyčia taip pat pritaria ir laimina tokį elgesį.
Kadangi gyvenimas šeimoje be Santuokos sakramento yra sunki nuodėmė, Bažnyčia tokio gyvenimo, nei jo simbolių (žiedų ecc.) nelaimina ir kol nuodėmės neišsižadama, negalima gauti jos atleidimo nei eiti Komunijos.
Santuoka yra sakramentas ne vien apeigų metu, bet tol, kol ji tęsiasi, todėl kol sutuoktiniai savo sąjungą priima kaip šventą veiksmą - sakramentą - ji neišyra. Sakramentas laikosi Dievo galybe, todėl kol sutuoktiniai laikosi Dievo, išlieka kartu. Visada pirmiausiai paliekamas gyvenimas tikėjmu, o tik paskui - sutuoktinis.