Nuo vaikystės buvau ateistas kaip ir mano tevai. Buvau nekrikštytas.
Vėliau kilus gyvenimo klausimams perskaičiau Bhagavad Gita ir radau daug atsakymų šiame šventraštyje kurie mane pilnai tenkino. Gyvenau pagal šią knygą apie 4 metus ir buvau laimingas. Iki šiol ši knyga man yra išminties etalonas.
Galvojau (ir dabar galvoju) kad Dievas yra vienas tik apsireiškia skirtingoms tautoms pagal jų supratimo lygį per amžius.
Bhagavad Gita manyje pažadino tikėjimą. Ėmiau melstis tiek mantromis tiek paprasta Tėve Mūsų malda, eidavau į bažnyčią. Krišna išmokė mane mylėti žmoną, tėvus, paskatino sukurti šeimą, pareigingai dirbti, padėti kitiems, atsisakyti žalingų įpročių, mylėti kitus žmones kaip patį save. Tai buvo daug laimės ir vidinės meilės bei harmonijos kupinas gyvenimas.
Paskatintas Bhagavad Gitos nutariau pasikrikštyti. Dalyvavau katechumenate, jokios priešpriešos man nebuvo.
Jau po krikšto praėjus apie 2 metus susidūriau su kunigais kurie Krišną laiko stabu, demonu ir kai kurie netgi šetonu, nors kai klausdavau tai visi vengdavo atsakymo. Gal Jūs galėtumėte atsakyti kodėl yra toks požiūris?
Taip pat jie teigia, kad Dievu galima laikyti TIK Jėzų Kristų. Iš katalikų kunigų patyriau daug gasdinimo, kad jei garbinsiu Krišną mane apsės demonai.
Mane tai šokiravo iki širdies gelmių. Susvyravo visas gyvenimas, sveikata, tikėjimas.
Ar demonas mane vedė krikštytis ir išmokė tų visų dalykų? Niekada tuo negalėsiu patikėti ir viduje pripažinti jog katalikų požiūris yra teisingas.
Dabar iš esmės gailiuosi kad įsiliejau į krikščionybę kuri egoistiškai tik save laiko teisinga, o kitus laiko žmonių išsigalvojimais, melagiais ir demonais. Niekada negalėsiu pilnai pritarti nuostatai, kad tik Jėzus Kristus yra Dievas. Aš labai gerbiu Jėzų Kristų, laikau jį Dievo atstovu lygiu Dievui, tačiau vieninteliu jo negalėsiu laikyti, dėl savo patirties. Tai kyla klausimas kaip elgtis? Ar aš esu katalikas ar turėčiau atsisakyti katalikų tikėjimo?
Noriu būti sąžiningas prieš save ir Dievą.
