Garbė Jėzui Kristui!
Turiu problema nuo pat vaikystės neturėjau draugų ir dėl to labai pergyvendavau. Ir štai prieš metus gavau Dievo malonę atsivertimą. Pamėgau tylą ir vienumą Dievo žodžio skaitymą.Susiplanavau dienotvarkę ir ją vykdžiau ,jaučiausi be galo laiminga, nebepergyvenau dėl to, kad neturiu draugų ėmiau džiaugtis ramybe. Ir štai netikėtai pas mane labai dažnai pradėjo ateiti kaimynė ir mano dienotvarkė sužlugo ir nebeturėjau laiko maldai Dievo žodžio skaitymui, tylai jaučiausi kalta prieš Dievą, nes dėl jos atėjimo negalėjau skirti laiko jam. Ši panelė yra iš asocialios šeimos todėl norėjau jai padėti, ją paremti, padrąsinti. Maniau, kad Dievas atsiuntė man šią mergaitę, kad ja rūpinčiausi, vesčiau prie tikėjimo. Vieną kartą net nusivedžiau į Bažnyčią, bet jei ten nepatiko ji ėjo todėl ,kad aš ėjau. Blogiausia, kad ji mane visad kopijuoja ,bet apie tikėjimą nenori net girdėti , nuolat taria Jėzaus vardą be reikalo ,o aš kenčiu sukandus dantis negaliu jai nieko sakyti,nes ji manęs neklauso .Tenka jai meluoti ką veikiu laisvalaikiu, nes ji manęs nesupranta. Jeigu pasakyčiau ,kad laisvalaikį skaitau religines knygas ji mane išjuoktų ir papasakotų apie tai ką aš veikiu kitiems, ne ji viską išpasakoja ką jai pasakau visad būdama su ja turiu būti susivaržiusi galvoti ką turiu atsakyti patiriu didelę įtampa,nes kiekvienas žodis bus papasakotas kitiems. . Ir taip jau patiriu patyčias ,kad einu į Bažnyčią ir dėl to ,kad su ja bendrauju. Ji laiko mane drauge ir yra prie manęs prisirišusi,o aš nenoriu ,kad taip būtų aš jai noriu tik padėti ,o ne būti jos drauge. Man nepatinka tuščios kalbos todėl man sunku su ja bendrauti, nes esu vienišė ir mėgstu bendrauti tik su suaugusiais arba tai pat kaip aš mąstančiais žmonėmis, nepatinka tuščiai leisti laiką tad nuolatinis jos atėjimas pas mane vargina. Patarkite man ar tai gali būti Dievo siųstas man išmėginimas? Ar tokia Dievo valia ,kas turiu ja rūpintis? Ar turiu apsimesti tuo kuo nesu , kad galėčiau su ja bendrauti, nes tokios kokia aš esu ji manęs nepriima. Ir dar noriu paklausti jei žmogus klausia koks tavo laisvalaikis ar turiu jiems pasakyti ką veikiu ar galiu tiesiog nutylėti, nes jie manęs nesupranta esu kitokia nei mano bendraamžiai ir laime man atneša ne tuščios kalbos, ar pramogos ,o malda, tyla Dievo žodžio studijavimas ir artumas su Dievu.
Ačiū už atsakymą.
