Visą gyvenimą buvau tikintis (24m) ėjau į bažnyčią, melsdavausi. Tačiau šiandien nustojau tikėti Dievą ne kur kitur, o bažnyčioje, pamaldų metu, tiesiog ėmiau ir išėjau. Taigi pasistengsiu kuo trumpiau aprašyti kas taip kardinaliai pakeitė mano nuomonę. Blogos mintys ir apmąstymai užklupo po garsiai nuskabėjusios lėktuvo katastrofos Ukrainoje kai žuvo 295 žmonės, kadangi atostogauju, turiėjau daugiau laiko apmąstymas. Iškilo klausimas kur tada buvo Dievas, kodėl taip leido įvykti? Mirti tokia siaubinga mirtimi? Sukaustytas tokių minčių šiandien su tėvais ėjau į bažnyčią. Atsisėdus ir dar apeigoms neprasidėjus spengiant tylai prisiminiau vakarykštę kelionę automobiliu pro Telšių apylinkes. Jeigu esate važiavę keliu Telšiai - Laukuva, šalia kelio stovi įstabaus grožio koplyčia. o ant koplyčios sienos prikalta lentelė su 73 žmonių pavardėmis, kurie buvo žiauriai nukankinti 1941m. antrojo pasaulinio karo metu. Ir tada užsifiksavo galvoje II pasaulinis karas. Jo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, jūs įsiklausykit, 70 MILIJONŲ, per 6 metus... Visas mišias galvoaju apie tai, kartkartemis išgirsdavau kunigo žodžius, Dievas gailestingas, Dievas didis. Ir tada supratau, kad Dievas nei didis nei gailestingas, jo tiesiog nėra... tada supratęs kad nebeturiu čia ką veikti tiesiog išėjau... Man įdomu sužinoti nuomonę, Jūsų kaip dvasinikų, kaip jūs pateisinate Dievą tokiais momentais? taip Dievas davė mums laisvą valią, tačiau jis kaip mūsu visų tėvas jei jis egzituotų turėtų užkirsti kelią tokioms nelaimėms. Klausiu dėl to, kad tikrai buvau tikintis ir širdyje gal ir tebesu, tačiau dabar tikrai jaučiuosi praradęs tikėjimą...
