Question

Sveiki, turiu labai keistą jausmą. Neretai jaučiu vienatvę, tuštumą, liūdesį. Nepaisant to, kad dažnai mėgstu būti viena ir iš esmės man patinka vienatvė, tačiau kartais iš vis jaučiuosi nesuprasta ir visiškai viena. Turiu artimuosius, turiu kelis draugus ir išties atrodo, kad nieko netrūksta, meldžiuosi kiekviena vakarą ir maldoje kalbu su Dievu.  Bandau save suprasti, atrasti save, bet tie keliami klausimai kas aš, koks mano pašaukimas ir kt. Tik dar labiau mane smukdina. Ir dažnai dėl savo liūdesio jaučiu savigailą, kurios jaučiuosi nenusipelniusi, nes juk viską turiu ir nieko netrūksta, todėl jaučiuosi kalta, kad liūdžiu, nes pasaulyje yra tikrai sudėtingesnių likimų žmonių ir panašiai, taigi dėl liūdesio, tuštumos ir tokių jausmų nereti save kaltinu. Ką daryti?

Answer 1

Turėtų pagelbėti didesnis atsigręžimas į kitą: per daug nepergyvenant, kas esate, ką jau turite, ko dar trūksta, reikėtų kasdien rūpintis, ar tikrai visiems nuo Jūsų buvimo darosi geriau, ar nuo Jūsų buvimo visi tampa ramesni, saugesni, labiau pagerbti ir pastebėti. Kituose Jūsų sukeltas džiaugsmas tikrai nušvies ir Jūsų širdį.