Labas vakaras.
Norėčiau užduoti gana subtilų klausimą, tikėčiausi į jį sulaukti atsakymo. Mano draugas, kaip ir aš, esame katalikai. Apie jo santykį su Dievu nerašysiu,manau tai pernelyg asmeniška, todėl kalbėsiu tik apie savo santykį.
Mano draugas norėtų priimti santuokos sakramentą, tačiau aš ne. Skubu pranešti, kad nesu kategoriška, mes kol kas artimiausiu metu vestuvių neplanuojame, tačiau kalbame apie ateitį. Šiuo metu aš nesu tam pribrendusi: manau, kad tai turėtų būti labai nuoširdu ir aš asmeninio begalinio noro, tikėjimo įsipareigoti mylimam vyrui Dievo akivaizdoje, kai tu tiki į Dievą ir kai prieš šią apeigą atlieki nuoširdžią išpažintį, kai gailiesi dėl savųjų nuodėmių. Kol kas , šią dieną, aš negaliu nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes kunigui, todėl mano prisiekimas Dievo akivaizdoje prieš būsimą vyrą būtų nenuoširdus, prieštarautų krikščioniškoms dogmoms, kurios turi savo prasmių seką. Draugas mano požiūrį traktuoja taip: jog visa tai yra nesvarbu,daug dalykų mes atliekame iš pareigos savo kasdienybėje, nes "taip reikia", tai ir šioje dilemoje turėčiau dėl mylimo vyro priimti santuokos sakramentą, pasiaukoti dėl jo ir apskritai, jeigu mano požiūris į Dievą yra toks atejistinis, man tada tai padaryti turėtų būti dar paprasčiau. Mūsų požiūriai išsiskiria, aš manau, kad tai būtų nepagarba Dievui. Suprantu, matyt, teigsite, jog nemyliu to vyro, todėl nesu pasiryžusi tokiam poelgiui, tačiau, mano galva,meilė žmogui ir asmeninis santykis su Dievu yra skirtingi dalykai. Du kartus buvau išpažintyje ir nė sykio neatlikau jos nuoširdžiai. Tai mano nuoširdūs jausmai ir suvokimai šiuo metu. Manyčiau, iki sakramento bažnyčioje žmonės abu turėtų pribręsti,tada tai bus prasminga. Aš myliu savo draugą, tačiau šiuo metu nesu pasiryžusi Dievo akivaizdoje priimti santuokos sakramentą, kadangi negaliu nuoširdžiai atlikti išpažinties, nenoriu to daryti kategoriškai, ir manau tokiu atveju priimti sakramentą būtų vaidmenystė ir prieštarautų krikščionybės dogmoms,draugas teigia, kad ne. Ką manote?
