Komentaras iš "Rubšio ir Kavaliausko Biblija", LVK (Katalikų) leidimas, 1998"
Pr 6,1-6,4: Atrodo, kad šis tekstas yra senos legendos nuotrupa, pasiskolinta iš senovės mitologijos. Įkvėptasis autorius įterpia jį į savo pasakojimą ne tik norėdamas papasakoti apie priešistorinius Palestinos milžinus, kuriuos izraeliečiai vadino nefilim, bet ir kaip pasakojimo apie Tvano priežastį įžangą – nuolat didėjantį žmonijos nedorumą.
Pr 6,2: Dievo sūnūs: pažodžiui dievų sūnūs, t. y. dangiškos būtybės mitologijoje.
Pr 6,3: Mano dvasia: gyvybės alsavimas, apie kurį kalba Pr 2,7. Jo dienos ... metai: turbūt laiko tarpas prieš žmonijos sunaikinimą Tvanu, o ne pavienio žmogaus gyvenimo trukmė ateityje.
Pr 6,4: Kaip ir vėliau: pasak Sk 13,33, kai izraeliečiai veržėsi į Palestiną ir rado ten aukštus vietinius anakim – milžinus, juos tapatino su nefilimais. Žr. Įst 2,10-11. Turbūt milžiniškų akmenų statiniai Palestinoje buvo priskirti milžinų rasei, kuriai, ateivių manymu, priklausė antžmogiška, pusiau dieviška jėga. Senovės galiūnai: legendiniai senovės mitologijos asmenys.
2 klausimas: Viešpats Jėzus yra ne vien Dievas, bet ir tikras žmogus. Sakydamas, kad vien Dievas yra geras, jis pakvietė sekti ne vien žmogišku jo pavyzdžiu, bet pirmuoju ir pagrindiniu šventumo šaltiniu - Dievu.