Gyvenimas vaikystėje ir paauglystėje nebuvo lengvas. Patyriau įvairių išgyvenimų: tėvų fizinį, psichologinį smurtą, patyčias, engimą. Norėjau jaustis mylima, norėjau saugumo ir ramybės, tačiau nieko panašaus į tai mano namuose nebuvo. Bandžiau melstis, kai tik išmokau bent šiek tiek maldų, kad Dievas perkeistų tokį mūsų šeimos gyvenimą. Bet niekas nesikeitė. Aš kentėjau dar labiau. Palengva mano jausmai peraugo į nusivylimą Dievu, galiausiai - į visišką Jo išsižadėjimą.
Po keleto metų sutikau gyvenime vieną tikinčią moterį, susipažinau su jos šeima. atrodė, kad tikėjimas palengva grįžta. Ėmiau melstis, lankyti bažnyčią, reguliariai ėjau išpažinties. Tai tęsėsi kone 10 metų. Kol vieną dieną pajutau, kad nieko nemyliu ir net netikiu meile.
Negaliu pakęsti, kai kas nors sako, jog mane myli. Paprasčiausiai ignoruoju tai, atstumiu tokius žmones, nes manau, jog jie veidmainiauja. Ir vieną dieną, kai Dievas vėl dėl kai kurių kivirčų man tapo tolimas, svetimas, nepažįstamas, o maldos - sausos ir bereikšmės, aš suvokiau, kad jokia meile netikiu. Vadinasi - iš tiesų netikiu ir Dievu? Vadinasi visos tos maldos - buvo netikros? Išpažintis - tik formalumas? O bandymas tikėti - tik vaidinimas, į kurį pasinėriau, norėdama nesijausti vieniša ar niekam tikusi, kaip vaikystėje? Ko gero net norėjau rasti draugų...
Dabar nebejaučiu nieko.
Nors tuos 10 metų atrodė, kad tikrai tikiu Dievą...
Nežinau, kaip man Jį atrasti iš tikrųjų, nes sieloje tik tuščia erdvė ir beprasmio egzistavimo pojūtis viduje.
