Šarvojimas - tai mirusiojo kūno "išstatymas" žmonių atsisveikinimui ir maldai. Paprotys nuo neatmenų laikų, tirintis gražią prasmę ir teikiantis dvasinę naudą: gyviesiems atsisveikinimas ir susimąstymas, mirusiajam - maldos dovana, nepriklausomai nuo to, ar kūnas bus palaidotas, ar sudegintas. Manau, kad šarvojimas netenka prasmės, jei prie kūno niekas neateitų, tokiu atveju laikyti jį pašarvotą ilgesnį laiką lyg ir nebūtų prasmės, tačiau visada reikėtų kūną gražiai nuprausti, sutvarkyti ir aprengti, į rankas ar karstą įdėti tikėjimo simbolį. Tai visuotinai suprantamas ir moraliai būtinas pagarbos ženklas kaip artimui ir kaip žmogui. Žinoma, pakankamos priežastys gali sukurti prielaidas būtinoms išimtims.