Nesugebu savęs "perlaužti"pamilti savo mamą,dėmesį rodyti taip kaip ji nori. Visos šios būsenos pasekmė,nuo pat vaikystė ,manau darytos jos klaidos,ir auklėjime,ir auginime ir t.t.. Tėvą turėjau tik iki septynių metų,jie išsiskyrė dėl savų nesutarimų. Bet iki šiol pamenu,kaip ji,ir per ją ,del jos kažkuriuo atveju vengt tėvo,po to tardavo "va matai,ir vaikas tavęs nemyli,nrnori"jausdavosi iš jos šioks toks pasitenkindamas. Išvykus iš to miesto,atsikraustėm į jos gimtinę. Palapsniui,atsirado gyvenimo draugas,per visą jos gyvenimą buvo keli. Bet nei vienas nebuvo priimtini MAN ,bet kas žiūrės į vaiko nuomonę ? Niekas. Kažkada esu sakiusi,tu "jį"daugiau myli negu mane ( kažkaip panašiai ) sako čia tau tik pavydas,taip turi būti,normalu. Buvau ir tebesu neįgali,vaikystė buvo žymiai sunkesnė,dabar taip pat vargstu,bet gyventi galima. Dievas atsiuntė ( tikiuosi,manau ) gyvenimo draugą,kuriam nesvarbu kokia aš,ir vaikiuką turime,ir kartu jau 14 metų.
Toliau tęsiu,apie ką aš čia . Mano vaikystėje,mano mama galima sakyti visą pragėrė. Ne gana to,kad kenčiau savo ligą,vienatvę,"draugavau"tik su namų sienom,draugų neturėjau,dėl savų trūkumų. Arba kažkur pas močiutę,ar mamos seserį,kai jau būdavo nepakenčiama su mama. Namuose baldai taip pragerti,ir vėl supirkti,rūbai ne tik jos ,bet ir mano pragerti,ir vėl superkami,net langų stiklai,ir tie. Kiek gėdos turėta su ja,ir mieste,ir namie. Tiesiogine to žodžio prasme,apsiruštinusi,aosišlapinusi ne tik save,ir lovas ,ir grindis ( matyt nuo gėrimo nebelaiko,liga tokia ) ir valyti viską pačiai, miegoti "tokiose"lovose. Pritrūkus,geriami šampunai,kvepalai,viskas kas skysta. Net supiltas alkocholis į naktinį kibirą ( kaime ) kur visi atlikę reikalus,gerti iš jo. O kai negerdavo,( trumpi negėrimai būdavo ) namai blizgėdavo,nei dulkės rast nebūdavo įmanoma. Nors ir be baldų,ar su baldais.
Dabar jau septyni metai kaip negeria,šiais metais deagnozuotas vėžys,jsučiasi gerai,kolkas ,laikas parodys kaip bus toliau. Iki šiol nesugebu jos pamilt stipriau ( viską rašant,upeliais bėga ašaros ) suprantu,kad darau negerai,Dievą myliu,manau ,kad ir tikiu į jį. Bent stengiuosi,bet nepavyksta,dėl vat tokių dalykų,kad tikėjimas būtų šimtaprocentinis. Nors viską jai atiduodu,ir gyventi padedu,ir finansiškai. Kad tik būtų geriau,ir Dievą metų metus meldžiu,kad atsiūstų jai kokį gyvenimo draugą,nes ji tikrai vieniša,nors netiesiogiai ,bet aplink man tai pasako,bet man per skaudžiai kertama,nes privalau,į dieną "šimtą"kart jai skambinti,jai pasiūlyti pas mane pernakvoti. Bet nesugebu su ja būti savimi net. Tai nuotaika dingsta,erzulys praeina kai su ja bendraut tenka,kai nesupranta ką sakau apie ką nors. Ką man daryti ? Ir keturesdiašimtmetis ir man ne už kalnų,o proto vis nesurandu.
Net nežinau ar uždaviau klausimą,ar norėjau išsilieti. Nežinau.
