Na koks lietuvių atsidavimas kapinėms, tai tikrai unikalus reiškinys. Gyvų aplankyti nėra laiko, bet į kapines tai visada atsiranda. Beda ta, kad retas kapinese meldžiasi už mirusius, o neša geles, stato dydelius paminklus, gracuoja takiukus, vienu žodžiu darželis. Einam į kapines per dažnai, mylim šeimos narius labai mažai. Jei einat į kapines ir nesimeldžiat už mirusius iš tikro tai ko ten tada eit? Bet kai kurios netektys labai skaudžios, labai... Mamų širdys plyšta dėl mirusiu vaikų, žmonų dėl vyrų, tad pabuvimas kapinese laidžia pabuti tarsi arčiau, išsiverkti, išraudoti skausmą ant kapo. Dieve laimink visus gedinčius.