Question

Norėjau paklausti kaip dažniausiai būna gyvenime. Daug kas sako "koks skirtumas, jeigu žmogus netiki Dievu, svarbu, kad elgiasi gerai". Suprantate, aš manau, kad netikėjimas vis vien atsilieps ankščiau ar vėliau. Mano būsimas vyras, netiki Dievu, neina į bažnyčią ir pan. Bet tikrai geras, sąžiningas ir atsakingas. BEt visada yra bet.  Abu esame primi vienas kitam, ir šiuo metu laukiame savo vestuvių. Vestuvių ne prieš Dievą, bet su paprastu civiliniu parašu. Esmė, ta, kad kartais galvoju, kad mano būsimas vyras ne tai, kad save saugojo man, tiesiog nebuvo galimybės prarasti savo "nekaltybės". Žmogus iš prigimties yra kuklus ir drovus. Todėl moralinė vertė yra lygu nuliui. Nes, jeigu būtų buvusi galimybė prarasti, ir nebūtų buvęs drovus, būtų praradęs su kita moterimi savo nekaltybę. Kitaip tariant, nebuvo progos ir gerų aplinkybių. Tuo tarpu, aš visada mąsčiau, kad negalima taip daryti, tai visų pirma nepagarba savo kūnui ir būsimam, vieninteliui vyrui. Išlaikyti nekaltybę - tai įrodyti, kad sugebi laukti ir suteikti šią dovaną savo tikrajai meilei. Tuo tarpu, mano būsimas vyras apie tai nesusimąsto. Tikiuosi suprantat ką noriu pasakyti? Žmogus lyg ir geras, atsakingas, mylintis, bet tas netikėjimas, vistiek išlenda, kad ir pačios nekaltybės atžvilgiu. Aš saugojau, o jam nebuvo galimybės jos prarasti. Suprantat, vertė elgesio tai skiriasi? Nejaugi gyvenimne tas netikėjimas ir vėl pakiš koją? Suprantat, bus kitų negandų gyvenime ir manau, ar nebus tokia pati situacija, kai vyras lyg ir geras, malonus, bet elgesio moralinės vertės niekada nebus. Pavyzdžiui, susirgsiu, na gerai, kad nepasitaikys kita sveika, graži moteris, ir būsim kartu lyg niekur niekur, o jei nutiks taip, kad pasitaikys? Tada, man liaudiškai tariant "šakutės nugaroj". Pripažinkit, kad tikėjimas Dievu, ir bandymas savo elgesiu darbais, igyti Dievo malonę yra daug vertingiau, negu elgtis iš atsitiktinumo gerai?  Kaip mano pavyzdys su būsimu vyru? "Saugojo" nekaltybę, nes nebuvo progos dėl drovumo jos prarasti, bet moralinės vertės čia nerasta? Taip bus ir toliau?

Answer 1

Kalbant apie ištikimybę santuokinei priesaikai, tai prisiekiami 4 dalykai, "būti ištikimu" yra tik vienas iš jų, tarp kitko, reiškiantis daugiau, nei vien santuokinio guolio ištikimybę. Visi 4 prisiekiami dalykai nepaprastai svarbūs šeimos tvirtumui ir laimei, o bent kurio pažeidimas kildina labai skaudžias pasekmes. Tikėjimo neturėjimas taip pat yra sunkenybė tikinčiam sutuoktiniui, trukdanti praktikuoti savo tikėjimą ir perduoti jį vaikams. Kiekvieną sunkenybę įmanoma pakelti, jei tam yra pakankamas motyvas.

Nerimaujate dėl sužadėtinio tinkamumo savo santuokai. Manyčiau, kad svarbiausia savybė yra sužadėtinio žmogiškoji branda. Tikėjimą galima perduoti žmogui, kuris įgalus ieškoti tiesos ir linkęs jai paklusti. Nepaliks ir neišduos žmogus, gebantis prisiimti atsakomybę už savo pareigas darbams ir žmonėms, nors ir neturėtų tikėjimo. Tačiau jei žmogus dar tik vaikiškai seka savo norais ir į santuoką eina todėl, kad ten gaus geriau, o ne sunkiu darbu kurti bendro gyvenimo, šeimoje jis bus panašus į augintinį, labai gerą ir mielą, kol jį lepini, bet progai pasitaikius pasmaguriaus ir iš svetimos rankos. Net ir pasilikdamas savo lovoje, visą naštą sukraus kitam. Sunku įsivaizduoti, kaip galima atiduoti visą gyvenimą tam, kuriuo negali pasitikėti.