Ne kiekvienas tikintysis yra katalikas, kai kas jokiai Bažnyčiai nepriklauso, tiki „savuoju būdu“. Panašu, kad Jūs, nors esate krikštyta ir tikriausiai kažkokiu būdu Kristų išpažįstate, su Katalikų Bažnyčia tikėjimo vienybės neturite. Bažnyčia pripažįsta kiekvienam žmogui tikėjimo laisvę, tačiau nepateisina tiesos ignoravimo, todėl, leisdama kiekvienam jos ieškoti, reikalauja, kad tiesą suradęs žmogus jai besąlygiškai nusilenktų, pagal ją gyventų. Todėl Jums vertėtų apsispręsti, apibrėžti, kuo tikite ir to viešai laikytis. Eiti į bažnyčią, dalyvauti apeigose pareigos prasme Jums tikrai nereikia, tai Bažnyčios dovana ir galimybė, o ne prievarta. Lyg ir pripažįstate kunigo autoritetą, klausdama patarimo, tačiau lyg per prievartą, nes Jums tai žmogus, pasižymintis sielos klystkeliais. Taigi, išsilaisvinkite ir jei Bažnyčia ne Jūsų kelias, pasiimkite visą atsakomybę sau ir gyvenkite, nesislapstydama už autoritetų, kurių nepripažįstate. Taip ir teisingiau ir tikriausiai lengviau. Jei Dievas yra toks, kokį Jūs pripažįstate, reikalaujantis tokio gyvenimo, koks Jums teisus, amžinybėje spindėsite teisumu.
Viena iš pagrindinių Bažnyčios dogmų yra „be tikėjimo nėra malonės“, todėl jei sūnui nedavėte Katalikų tikėjimo, nereikia ir sakramentų, vis tiek malonės nebus, tik demonstracija, o išorinis ženklas, po kuriuo išreiškiamos tikrovės nėra – melagystė. Tėvų pareiga parengti vaikus gyvenimui, duodant ir kilnias, gyvenimą įprasminančias nuostatas. Jeigu Jūsų duotos nuostatos sūnaus netenkins, jis visada laisvas pasirinkti tikėjimą, jį pažinti ir pagal jį gyventi.
