Question

Mano brolis ėmė labai domėtis tokiais dalykais, kokių katalikų Bažnyčia nepripažįsta, pvz - Tomo evangelija. Net nežinau, ar tai yra negerai, bet kai jam paprieštaravau ir pasakiau, kad Bažnyčia šios evangelijos nelaiko šv. Dvasios įkvėpta, jis labai supyko, ėmė šaipytis, siūlyti pamatuot su termometru, kiek ten tos šv. Dvasios yra. Iš pradžių mane suerzino, o paskui ėmiau svarstyti - tikrai, kaip Bažnyčia atskyrė, kurios evangelijos yra tikros, įkvėptos šv. Dvasios? Kažkada girdėjau, kad Jėzus sakė, jog ves Bažnyčią Tiesos keliu. Ar tuo vadovaudamasis kuris nors Vatikano susirinkimas nekanonizavo kitų istorijų apie Jėzų? Ar jomis domėtis - nuodėmė? Labai prašau, atsakykite. Aš jau kurį laiką balansuoju tarp tikėjimo ir abejonių.

Answer 1

Naujojo Testamento kanono sudarytojai, svarstydami, kurias knygas įtraukti į kanoną, o kurias ne, rėmėsi atitinkamais svariais kriterijais. Į kanoną „kandidatuojanti" knyga turėjo atitikti ne vieną reikalavimą: ji turėjo būti parašyta ankstyvajame krikščionių Bažnyčios periode, jos autoriumi turėjo būti apaštalas arba apaštališkai aplinkai artimas žmogus, jos turinys turėjo atitikti krikščionių Bažnyčios tikėjimo sampratą, taip pat jis turėjo būti aktualus ir suprantamas visuotinai, visiems krikščionims, be to, knyga turėjo per laiką įrodyti savo dievišką autoritetingumą, padedant ugdyti Bažnyčią. Šiuos kriterijus atitiko viso labo keturios evangelijos (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), likusios turėjo tam tikrų netiesos priemaišų. (iš http://www.btz.lt/lt/klausimai---atsakymai/1/3983)

Šventųjų knygų Kanonas nustatytas pirmaisiais krikščionybės amžiais ir nėra papildomas, todėl naujos knygos į jį neįtraukiamos. Neįtrauktas į Kanoną knygas skaityti nėra nuodėmė, tik nereikia jomis vadovautis, tarsi Dievo žodžiu, nes tai tėra istoriniai - literatūriniai - dvasiniai kūriniai, bet ne Dievo Žodis.