Nuoširdžiai gerbiu Jūsų skausmą, tačiau tenka pripažinti, kad jausmai, net jei labai gilūs ir tikri, dažnai neobjektyvūs.
Kodėl Dievas leido jam taip padaryti? - O jis tikrai prašė leidimo? Nebent Jūs savaitėmis ir mėnesiais meldėte Dievą, kad neleistų pakelti rankos?
Kuo prasikaltote, kad jo netekote? Niekuo, tiesiog Dievas sukūrė ir Jums padovanojo žmogų, kuriuo galėjote džiaugtis, juk ne pati jį susikūrėte? Nejaugi, padovanojęs Jums žmogų, kuriuo džiaugėtės kažkiek metų, jis Jums tik įsiskolino? Kiek ir ko jis dar Jums skolingas, kad galėtumėte kaltinti? Ar Jūs savo laiku dėkodavote Dievui už savo vyrą? Ar jį išmokėte Dievą mylėti ir su juo draugauti?
Savo gyvenimą žmogus nutraukia paprastai tada, kai šiame gyvenime jaučia gilią tuštumą, o ją prasme užpildyti gali vien tikėjimas. Pabandykite atgaivinti savo tikėjimą, nes pati sakote, kad Jūsų širdis tuščia. Dievas turi paguodos, suteikia prasmės ir net kančioje į sielą įlieja giedrumo. Paprašykite paguodos pas Dievą ir tikrai jos gausite. Pamatysite, kad yra labai daug žmonių, kurie galėtų gauti šviesos per jūsų asmenį.