Pirmiausia nelėpti nuo mamos diagnozės. Melas iš meilės lieka melu. Kuo ilgiau atidėliosite tiesą, tuo bus sunkiau Jums, o mamos reakcija gali būti taip pat nenuspėjama, kai sužinos savo ligą.
Jei mama jau žino diagnozę, tai reikėtų pakviesti kunigą, kad suteiktų jai Ligonių sakramentą. Tai nėra paskutinis patepimas - tai Ligonių sakramentas, nes Jūsų mama susirgo, o Jėzus ėjo pas ligonius ir juos gydė. Ligonių sakramentas nežada pasveikimo stebuklo. Jis pirmiausia nukreiptas į žmogaus dvasinį gyvenimą, kuris serga nuodėme. Tai gydymo sakramentas, per kurį Jėzus gydo žmogaus dvasią sužeistą nuodėmių. Apaštalas Jokūbas savo laiške rašė, kad, jei kas nors pas jus serga, tepsikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu.
Savo asmeninėje praktikoje tekę palydėti ne vieną onkologinį ligonį jo ligoje iki mirties momento. Ta kelionė truko kelis mėnesius, su kai kuriais keletą metų. Buvo gera matyti juos stiprinamus išpažinties, jei jos reikdavo, šv. Komunijos, Ligonių sakramento, jei sveikatos būklė blogėdavo. Visa tai darė Jėzus, šlovė Jam!
Rašote, kad mama nori gyventi. Tad tegul ir gyvena. Nežinau, gal ji nebuvo labai giliai tikinti ir praktikuojanti katalikė, tad jei taip, tegul atsigriebia Dievo Malonės su kaupu. Ji dar nepavėlavo.
Supraskit teisingai, bet mamos liga malonė ir Jums. Malonė su ja būti, ją palaikyti, pakviesti jai kunigą. Malonė suprasti, kad net toks svarbus asmuo, kaip mama, nėra Jūsų nuosavybė. Rašau tai labai atsakingai, nes pats prieš beviek šešis metus staiga ir netikėtai mamos netekau. Bet išmokau pamoką, kad mes vieni kitiems nepriklausome. Daugiausia, kas esame vieni kitiems, tai Dievo dovanos. Tad ir dėkokite Dievui už nuostabias akimirkas, valandas, dienas, metus praleistus kartu, pokalbius, kai juokėtės, verkėt, pykotės. Už viską dėkokit. Nemirkite šiandien! Kiekvieną dieną gyvenkite, kol tokia galimybė yra. Ir jei jau jeigu kvepia "dangum", žinokit, jog galima daryti viską, kas geriausia dėl mamytės sveikatos, bet nė per plauką mūsų gyvenimo trukmė nepailgės, nei jo duota mums iš Dievo. Nebijokit dangaus!!! Nes mes visi ten pakeliui. Kokia mano, Jūsų baigtis nežinia, bet tikrai už tos nežinios MYLINTIS TĖVAS. Ramybės.
