Pasakojimas apie Gyvybės ir Pažinimo medį yra alegorija.
"Pažinti", kas yra gera ir bloga, reiškia pačiam nustatyti. Atsisakydamas, kad Dievas tai nustatytų, žmogus pareiškia netikėjimą jo meile: "tu mums nori blogo, sakydamas, kad gera būtent tai, tada mes patys nuspręsime".
Atmetus tikėjimą Dievo meile, neliko pagrindo tikėti žmogumi, kad siekia tau gero, tad tenka saugotis, prisidengti, nebūti atviru, nes jautiesi nuogas, pažeidžiamas. Todėl ir pasidirbo tas prijuostes iš lapų. Ir mes dangstomės lapais lapeliais vieni nuo kitų, kad nesijaustume per daug atviri, nuogi, pažeidžiami.
"Tapo vienu iš mūsų" - ironiškas pastebėjimas ape žmogų, kuris norėjo būti kaip Dievas, o tenka dangstytis lapais nuo panašių į save.
Gyvybės medis po nuodėmės jau nebeminimas, pasirinkdamas nuodėmę, žmogus pasirinko mirtį, rojus pasibaigė. Kai žmogus palieka nuodėmę ir grįžta prie Dievo, jis prisiartina prie gyvybės šaltinių.