Gyvenime kažkaip nerandu tos gyvenimo prasmės. :(
Turėjau draugą. Gyvenome kartu, mylėjome, mylėjomės. Vis dar neištekėjusi. Ir supratau, kad tai laikina - išsiskyrėme. Aš vieniša. Trokštu, ieškau TO, KAS AMŽINA. Nežinau kas tai ir kur tai?
Turėjau vieną darbą, kitą darbą trečią darbą. Darbai laikini - praėjo. Neradau savęs juose. Kaip robotas sistemos aš jaučiausi. KAŽKO NORIU - AMŽINO.
Nedžiugina, netraukia pramogos, automobiliai ir kiti tikslai.
Aš netikinti. Supratau, kad tik "tikėjimas" (bet kuo) yra "TAI". Tikėjimą bet kuo, turiu omeny, kad žiūrėdama į gėlės žiedą matysiu "TAI", žiūrėdama į saulę matysiu "TAI", žiūrėdama į verkiantį vaiką matysiu "TAI", matydama pasmirdusį benamį pamatysiu "TAI".
Problema aš visa to neturiu ir esu netikinti. Bet suprantu, kad tikėjimas yra gerai. Dėl to neišeina prisirišti prie Jėzaus Kristaus, nes jis man tik "spalvotas paveikslėlis popierėly". Tai vat - trokštu TIKĖJIMO. Kaip nugalėti netikėjimą į tikėjimą.
Noriu atsiskirti į vienuolyną ir "TO" ieškoti. O ar problema, kad Jėzų Kristų aš matau, kaip "spalvotą paveikslėlį popierėly"? Gal vienuolyne išmokys pamatyti "TAI"? Gal būt "TAI" ir yra Jėzus Kristus?
Ar leistina vienuolystė, tikėjimo paieškos netikinčiajai vienuolyne?