Tikrai Dievas asmeniškai myli ir su pasigėrėjimu žvelgia į kiekvieną nepakartojamą, vienintelį žmogų. Žmogus sugeba suvokti savo vertingumą ir gėrį, taip pat lygina esamybę su tuo, kas galėtų būti. Deja, pasitaiko savimi nepasitenkinimo, išaugančio į kančią, net neapykantos jausmą sau. Stebėdamas savo asmens vertingumą ir išskirtinumą, žmogus gali kentėti dėl kitų nepripažinimo, nepakankamos pagarbos ir bendrystės. Tokiais atvejais kyla paties gyvenimo vertės ir prasmės klausimas.
Būtent to ir reikėtų savęs pasiklausti: kam ir kokia nauda iš mano nepakartojamumo, kūno ir sielos grožio? Žmonėms ir Dievui? Kuo ir kiek reikšmingas kitiems mano valgymas ar nevalgymas? Jei išspręsčiau tą problemą, kas pasaulyje pasikeistų? Su kažkuo susitikau ir išsiskyriau, gal vienintelį kartą gyvenime, palikdamas kažkokį pėdsaką: kokią reikšmę tos valandėlės šviesumui ar tamsai turėjo tai, kaip aš jaučiausi ar ką buvau suvalgęs, ar ne svarbiausia buvo tai, ko prašiau, ką daviau, ko linkėjau?
Esame sukurti pagal gero, teisingo, suprantančio, gailestingo, ištikimo ir mylinčio Dievo paveikslą ir pasiųsti į pasaulį, kad jame skleistume šio paveikslo dievišką šviesą "Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14-16). Tai yra žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas - ne "pasislėpus po puodu" žavėtis savimi ir savęs gailėtis, o būti šiame pasaulyje Dievo šviesos spindulėliu, šviesti ir šildyti žmogiškumu. Tada tampa ne taip svarbu, ką turi ar patiri, o kyla motyvas kurti ir dalinti gėrį. Klaidas bei nuodėmes atleidžia Dievas ir žmonės, didžiausia klaida - prarasti gyvenimo laiką ir užuot džiuginus kitus, sielotis dėl savęs.
