Esu 21 metų mergina, maždaug nuo 16-17 metų įtikėjau. Sutinku su Bažnyčios mokymu, žinau, kad šeimą Bažnyčia labai vertina, ir kad santuoka neatsiejama nuo vaikų. Džiugu matyti gražiai sutariančias poras, su meile ir rūpesčiu auginančias vaikus, jaučiu joms pagarbą. Bet aš pati niekuomet nesvajojau apie šeimą, pagalvojus apie šeimyninį gyvenimą pradeda imti baimė, atrodo, kad aš tam visiškai nesutverta. Nejaučiu potraukio vaikams, gražu į juos žiūrėti iš šalies, bet bendrauti su vaikais visiškai nemoku, nejaučiu jiems jokios meilės ar švelnumo, mane erzina jų keliamas triukšmas. Visai nenoriu turėti vaikų, tad kartu nenoriu ir santuokos, ypač kai pasiklausau nelaimingų kai kurių žmonių gyvenimo istorijų, kur moterys šeimoje kęsdavo psichologinį, fizinį, seksualinį vyrų smurtą. Man tai atrodo beprasmiška, mieliau sutikčiau kentėti dėl tikėjimo, Tėvynės ar kokios nors idėjos nei nuo smurtaujančio vyro. Žinau, kad santuoka neišardoma, bet ką daryti krikščionei moteriai, jeigu jos vyras imasi smurto, juk šimtąkart atleisti ir visą gyvenimą kentėti, tikrai ne išeitis. Nenoriu būti smurtautojo auka ir nebūsiu. Galima tikėtis, kad Dievas man atsiųs geresnį vyrą, bet vis tiek manęs visiškai netraukia santuokinis gyvenimas. Dėl pašaukimo vienuolystei irgi abejoju, nors jis man atrodo daug priimtinesnis nei šeima. Tad ir norėjau paklausti - ar man, kaip katalikei, normalu nejausti savyje jokio potraukio šeimai? Ar, jeigu nejauti jokio potraukio šeimai, tai reiškia, kad turi pašaukimą į vienuolystę, o gal nereikia pulti į kraštutinumus ir tiesiog gyventi vienai, savaime aišku, skaisčiai ir laikantis Dievo įsakymų?
