Question

Neseniai palaidojau tėtį,buvom labai artimi,po jo mirties pradėjau gilintis į tai,į ką anksčiau nelabai kreipiau dėmesio. Tikiu Dievu,pomirtiniu gyvenimu,todėl man labai įdomu,ar artimieji po mirties mato mus,gyvus artimuosius. Skaičiau,kad sielos esmė yra protas,juk mąstymas išlieka,vadinasi po mirties siela turėtų atsiminti ir kas buvo kai buvo gyvas. Kartais kalbuosi su Juo,kažkaip norėtūsi kad girdėtų. Taip esu skaičius,lyg ir Bažnyčios sutinkama,kad per daug ilgas ir skaudus išgyvenimas dėl artimojo nėra gerai,nes taip skaudinam sielą ir jai negerai,negali išeiti. Kažkaip galvoju apie tai ir laikau tėtį vis dar gyvu,tik ne šitoj realybėj..

Answer 1

Teisingai suprantat, kad Jūsų tėtis gyvas, nors ne šioje realybėje. Bažnyčia išpažįsta "šventųjų bendravimą", kuris apima ir gyvųjų bendravimą su mirusiais. Gyvieji labiausiai dalyvauja mirusiųjų gyvenime, už juos aukodami maldas, šv. Mišias ir kitas Bažnyčioje pelnomas malones, tuo padėdami atlyginti jų žemiškojo gyvenimo trūkumus, gali prašyti jų maldos ir apsaugos. Tie, kurie yra danguje arba skaistykloje, visada gali melstis už žemės keleivius ir tai daro.

Netinka ir nuodėminga tarsi bandyti neišleisti mirusiojo iš žemės gyvenimo, širdyje maištaujant ir priešinantis, kad jo su mumis nėra, negalima bandyti iššaukti mirusių sielas į mūsų gyvenimą, siekti susitikimo sapnuose ar regėjimuose, negalima prašyti kokių nors ženklų ar patarimų praktiniam gyvenimui.

Mirusius tikrai per Dievo malonę galime pasiekti savo meile, tačiau visada susitaikant, kad jie jau ne čia.