Question

Konkrečiai, kaip interpretuoti tas Pradžios knygos dalis, kuriose kalbama apie įvykius, kurie iš tikro niekada neįvyko? Ypač į akis krinta pirmasis skyrius, kuriame kalbama apie pasaulio sukūrimą, tačiau mes žinome, kad pasaulis nebuvo sukurtas per šešias dienas. Atsakyme į klausimą "Koks yra jūsų asmeninis požiūris į evoliuciją?" rašėte "Tos septynios kūrybos dienos ar negali būti tam tikri Visatos raidos etapai?" Atsakymas į tai būtų: negali, nes biblijoje aprašoma įvykių eiga visiškai nesutampa su eiga, kurią mums pateikia šiuolaikinis mokslas (Žemė ir vanduo atsiranda anksčiau už šviesą bei žvaigždes, augalai anksčiau už Saulę ir t.t.) Taip pat yra aprašytas pasaulinis tvanas, kurio taip pat niekada nebuvo. Taigi, kaip reikia interpretuoti šias vietas?
Ir dar vienas klausimas, eilinis žmogus (kad ir aš pats) skaitydamas Bibliją suprastų, kad viskas ir įvyko būtent taip, kaip yra rašoma, pažodžiui. Tačiau ši interpretacija neteisinga. Kodėl Biblija nebuvo parašyta taip, kad bet kuris ją skaitantis žmogus galėtų ją teisingai suprasti, jei ji tikrai buvo įkvėpta Dievo?

Answer 1

Jau kažkada sakiau jog Pradžios knyga nėra enciklopedija ar kosmologijos vadovėlis, reikia interpretuoti kaip ją suprato Bažnyčios Tėvai ir tradicija, sutinku deramai suprasti Šv. Raštą reikia ne tik asmenybės augimo, bet ir literatūros, kultūros žinių. Gal padės šios Katekizmo nuorodos:

109  Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui žmogišku būdu. Tad norint gerai aiškinti Raštus, reikia ištirti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti hagiografai ir ką jų žodžiais troško pareikšti mums pats Dievas.⁸⁰

110  Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Nes įvairiuose istoriniuose, pranašų, poetiniuose bei kitos rūšies tekstuose tiesa esti skelbiama ir išreiškiama labai skirtingai.“⁸¹

111  Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas turi būti skaitomas ir aiškinamas ta pačia Dvasia, kuria jis buvo surašytas.“⁸²

Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:⁸³

112  1. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę.“ Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos yra labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis yra atverta.⁸⁴

Kristaus širdimi⁸⁵ suprantamas Šventasis Raštas, kuris leidžia ją pažinti. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.⁸⁶

113  2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios Tradicijoje“. Anot Tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas.⁸⁷ Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“⁸⁸).

114  3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“.⁸⁹ „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.