Šventasis Raštas turi ne vien turinį, bet ir formą, rašytas įvairių žemiškų autorių, skirtingu laiku, todėl skelbiamų tiesų literatūrinė forma labai įvairi. Apokalipsė ir Paskutinysis teismas aprašomi labai daiktiškai, pritaikant ir mažai raštingiems per amžius žmonėms ir Viduržemio jūros literatūrinėms tradicijoms. Teologiškai skelbia, kad šis pasaulis, žmonija dabartiniu pavidalu turės istorinę pabaigą. Teismo metu visai kūrinijai bus apreikšta Dievo veikimo istorijoje vyksmas ir kiekvieno žmogaus asmeninis dalyvavimas, stovint gėrio ir blogio šalyse. Tai ir yra tas teismas. Po asmeninės žmogaus mirties jo siela stoja Dievo akivaizdon ir įvyksta tai, ką galima būtų vadinti asmeniniu teismu: Viešpaties akivaizdoje siela išvysta savo padarytą gėrį ir blogį ir gauna teisingą atlyginimą. Jos dar kartą stos Dievo akivaizdon Paskutiniojo teismo metu, kad gerieji ir blogieji darbai būtų apreikšti visai kūrinijai. Taigi, net kasdienis mūsų gėris ir blogis turi laikus pranokstančią, visuotinę reikšmę.