Question

G J K,
Yra štai kokia situacija.
Praktiškai visą gyvenimą su mama nesutardavome. Ji mane nuolat laikydavo kalta dėl įvairių nesėkmių, dėl jos prastos nuotaikos, nuolat kaltindavo nebūtais dalykais ir jausdavosi teisi. Trumpai tariant (ką suvokiau tik dabar) - tiesiog psichologiškai smurtaudavo.
Atleidau jai tūkstančius kartų ir stengiuosi iš visų jėgų nelaikyti jokio pykčio, nuoširdžiai bendrauti, tačiau kažkas viduje verčia mane jos šalintis, atsiriboti, užsiverti tam, kad patirti kuo mažiau patyčių, apkalbų, širdies skausmo.

Noriu paklausti, ar, jei aš jos šalinuosi iš baimės patirti iš jos pusės sklindančią psichologinę agresiją, o ne todėl, kad pykčiau, ne todėl, kad nekęsčiau ar pan., yra nuodėmė?
Meldžiuosi už ją, už mūsų santykių nuoširdumą ir pan., tačiau nuolat jaučiu įtampą ir stresą, kai tik žinau, jog teks susitikti.

Answer 1

Elgetes teisingai, kad meldziates, kad atleidizte savo mamai. Kad jos salinates, tai yra visiskai pateisinama. Joks psichologinis smurtas, zeminimas nera pateisinamas.  Jus nuodemes nedarote. Nuodeme daro Jusu mama. Tebuna DIevas jai gailestingas, o Jums ir toliau linkiu likti istikimybeje maldoje uz jos isganyma, nes kiek suprantu, galite tik tiek. Ramybes.