Jis paremtas Bažnyčios mokymu, kur pastarasis remiasi ir Dievo žodžiu. Pateikiu ištrauką iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo:
IV. „Nedirbsi sau drožinio...“
2129 Dievo nurodymu draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai Viešpats kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentus Dievas. „Jis yra visas visur“, bet tuo pačiu metu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
2130 Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys61, Sandoros Skrynia ar cherubai62 – vaizduotų būsimą išganymą įsikūnijusio Žodžio veikla.
2131 Septintas Visuotinis Nikėjos Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio paslaptimi ir pasisakydamas prieš paveikslų naikintojus (graik. „ikonoklastus“), įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų garbinimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus įvedė naują paveikslų „ekonomiją“.
2132 Krikščioniškas paveikslų garbinimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“63, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“64. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas:
Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.
65
