"Nužengė į pragarus": Iki Kristaus atpirkimo mirusieji negalėjo pilnai matyti Dievo jo šviesoje, todėl tie, kurie nebuvo pasmerkti į amžinojo pasmerkimo buveinę, pragarą, buvo kitoje buveinėje, hebraiškai vadinama "Šeol" - "Prieblados, šešėlių vieta". Toji vieta lietuviškai pavadinta "pragarais" (ne pragaru). Ten ir nužengė Kristus paskelbti džiugios žinios. Žinoma, reikia prisiminti, kad kalbant apie dvasias ir dvasines būsenas, terminai, apibūdinantys vietą, laiką, atstumą ir pan., yra labai sąlygiški.
Tikėjimo išpažinimas: tai ne malda, o būtent išpažinimas, svarbiausių tikėjimo tiesų išvardijimas. Žinoma, tai negali sutilpti viename trumpame tekste, todėl jokiame išpažinime nesutalpintos visos tikėjimo tiesos. Trumpesnis tekstas yra Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kilęs iš Apaštalų laikų, vartotas pirmiausiai Krikšto apeigų metu, kai buvo klausimų atsakymų forma liudijamas tikėjimo turinys. Jis ir šiandien vartojamas Krikšto ir jo įžadų atnaujinimo apeigose, taip pat jungiamas prie kai kurių maldų. Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, ilgesnioji forma, buvo priimta Nikėjos-Konstantinopolio Bažnyčios visuotiniame susirinkime, kai, kilus klaidingiems mokymams, buvo tikslinamas Katalikų Bažnyčios tikėjimo turinys. Todėl čia papildomai pabrėžiama, kad Dievo Sūnus yra būtent gimęs iš Tėvo, o ne sukurtas ar iš jo kylantis, kad jis tikrai yra Dievas, lygus Tėvui ir kita. Šis išpažinimas pradėtas naudoti tikinčiųjų maldos susibūrimuose, pirmiausiai Eucharistijoje, kad būtų paliudyta, kokio tikėjimo išpažinėjai susirinko, ir išliko šv. Mišiose iki šiol. Lietuvoje kelis dešimtmečius nebuvo galimybės spausdinti liturginių tekstų, tik patys būtiniausi buvo leidžiami pogrindyje, todėl Mišiose buvo naudojamas trumpesnysis Apaštalų tikėjimo išpažinimo tekstas, kurį visi mokėjo atmintinai. Dabar vėl įsakytas Nikėjos-Konstantinopolio, kaip ir visoje Bažmyčioje.
