Katekizmas:
142 Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš begalinės meilės žmonėms prabyla į juos kaip į savo bičiulius ir bendrauja su jais, kviesdamas savo draugėn ir priimdamas juos į šią draugiją“1. Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas.
143 Tikėjimu žmogus savo protą ir valią visiškai paveda Dievui. Visa savo būtybe žmogus pritaria Dievui Apreiškėjui.2Šventasis Raštas tą žmogaus atsakymą apreiškiančiam Dievui vadina „tikėjimo klusnumu“.3
Tikėjimas būtinas
161 Tikėti Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina, norint būti išganytiems.35 „Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers 'iki galo' (Mt 10, 22; 24, 13).“36
Ištvermė tikėjime
162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjime gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad padidintų mūsų tikėjimą,37 kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6),38 turi būti vilties palaikomas39 ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.
Tikėjimas – amžinojo gyvenimo pradžia
163 Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia:
Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.
40
164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7), ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas;patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.
165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo keliu“41 ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“42, dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje;43 ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).
