Šventojo Rašto tekstai apie apgynimą nuo skraudikų ir bausmes jiems kalba apie Dievo teisingumą, kuris teisiesiems pasireiškia apgynimu, o skriaudikams bausme. Šie tekstai skirti vieniems paguosti, o kitiems - perspėti.
Nereikia visko suprasti paraidžiui, kadangi daugelis šventųjų knygų yra kartu ir literatūriniai kūriniai, su visu aistringumu ir perdėjimais. Juk net kasdienėje kalboje kartais įsikarščiavusi mama vaikui pargasina "nagus nukapoti" ar dar ką nors panašaus, tačiau nei ji, nei vaikas,nei kiti net negalvoja, kad taip padarys.
Dievo galima melsti, kad apsaugotų nuo skriaudėjų ir atlygintų jiems už jų darbus teisingumu, tačiau tuo pačiu meldžiame, kad ir mums už mūsų neteisingumus taip pat griežtai atlygintų. O norisi galvoti, kad kitas tyčia ir sąmoningai nusikalto, o aš "nenorėdamas", "negalvodams" ir taip toliau? Kitas lygiai taip apie mane galvoja, kaip aš apie jį, o gal ir meldžia Dievo bausmės man? Į ką toks pamaldumas paverstų pasaulį ir kokiu mes bandome padaryti Dievą?
Reikia melsti Dievą, kad apsaugotų nuo blogio, stiprintų sunkumuose ir padėtų mąstyti ir daryti gera, nes būtent gėriui esame sukurti, čia slypi mūsų žmogiškumo esmė.