Question

Nežinau, ar ten klausiu... Gimiau religingoje šeimoje. Eidavome į Bažnyčią, švęsdavome visas šventes kaip pridera katalikams, mane mokė melstis, mokykloje lankiau tikybos pamokas, tik yra viena problema - netikiu Dievu. Visados tokia buvau. Galiu tvirtai pasakyti, kad nebuvo nė 15 minučių, kad juo tikėčiau. Net kai buvau maža. Dėl to prastai jaučiuosi šeimoje, nelaukiu religinių švenčių, nes jaučiuosi melage sėdėdama prie Kūčių ar Velykų stalo. Dėl to aš jaučiuosi labai prastai... Visi mano aplinkoje, mano šeima, giminės yra religingi katalikai, o aš tarsi ne į temą...  Aš tikrai labai noriu tikėti, bet negaliu. Esu krikštyta, priėjusi pirmąją komuniją ir esu buvusi išpažinties, bet griežtai atsisakiau dėl sutvirtinimo sakramento, nes manau, kad tai būtų nesąžininga. Netikėti yra liūdna, kažkaip tuščia...  Nuo mažų dienų mane traukė žvaigždės :). Visados jutau smalsumą iš esmės visam mane supančiam pasauliui. Viskam siekiau paaiškinimo, norėjau viską žinoti. Ar tas mano nepasotinamas smalsumas, kurį aš jaučiu iki dabar, galėjo turėti įtakos tam, kad gimusi tikrai religingoje šeimoje aš netikiu Dievu, ar esu tiesiog iš tų žmonių kurie tokios dovanos tiesiog negavo? Aš labai noriu tikėti Dievu, bet logika man sako, kad tai absurdas.

Answer 1

Atsiprašau, kad taip vėlai atsakau į tokį svarbų klausimą.

Tikėjimas -dovana ir santykis. Nenusiminkite, jei turite troškimą Dievą pažinti per tikėjimą, tokio noro užtenka.

Tikėjimas neprieštarauja logikai:) bet kartu tai yra santykis. Todėl dera pasikliauti protu, domėtis, įvardinti sau ko nesuprantate, bet kartu reikia tikėjimo keliu žengti ir širdimi - pradėti melstis ir prašyti, kad turėtumėte tikėjimą.

Ir tikėjimas yra perduodamas tikinčių žmonių liudijimu, linkėčiau juos atrasti.

 

Pagarbiai