Laba diena. Noreciau paklausti. Mano pavyzdziu, daug kartu prasiau Dievo, kad atsiustu man skirtaja mergina. Manau, kad taip ivyko. Ji yra mano bendrakurse. Kai 1 kurse rugsejo 1 d. pirma karta ja pamaciau (tai ivyko labai greitai) as tik atsisukiau ir nusisukiau ir nieko nebuvo, daugiau jos nemaciau. Praejus kelioms dienoms laukdamas paskaitos isgirdau jos balsa kalbant su kazkuo, atsisukiau ir savyje isgirdau aisku balsa, kad ji man skirta. Tuo metu ji man pasirode neregetai neispasakyto grazumo, aplinkui viskas susiliejo, maciau tik jos veida. Kadangi buvau drovus, nepriejau prie jos ir neuzkalbinau. Kai ja pamatydavau laukiant paskaitu, negaledavau nutraukti nuo jos akiu. Tik viena mintis buvo mano galvoje: ji yra man skirta. Bandziau buti jai malonus. Mes su ja nebendravom ir nebendraujam, nebent reikia ko nors trumpai paklausti. Kiek teko girdeti, ka jinai kalba apie mane tai, kad as jai nepatinku. Viena kart teko netycia susidurt troleibuse ankstyva pavasari. Siek tiek issikalbejom ir issiaiskinau, kad jai patinka muziejai. Po poros savaiciu pakvieciau ja nueit i muzieju. Ji atsake, kad neturi laiko. Nors zinau kad tikrai melavo, kad issisuktu. Laisvesniu laiku velyva pavasari vel pakvieciau ja nueit i muzieju. Ji sutiko. As, ji ir jos drauge (musu bendrakurse, kuri pati norejo eit, nors tuo labai abejoju, nes manau kad ji pati drauge pakviete) nuejom ten. Veliau bandziau ja vel kur nors pasikviest, ji arba rasydavo kad neturi laiko arba netrasydavo.
Vasara labai kankinausi, kad jos negaliu turet. Dievui pavedziau sia savo beda. Po kurio laiko skaitant Sventa Rasta (esu tikintis) Dievas leido man suprast kad ji bus su manim rudeni. Labai laukiau rudens. Nusprendziau i ja nebekreipti demesio (galvojau kas bus tas bus). Po savaites matesi, kad ji pati prasesi demesio. Rugsejo pabaigoje jos akis i aki pakvieciau kur nors nueit. Ji atsake jog nezino. O kai po poros dienu jai parasiau, ji atrase po mano zinutes: tai taip ar ne. Jei ne, palieku ramybej. Ji atsake ne. Kai man budavo sunku melsdavausi uz savo busimaja zmona, nes buvo ir yra kile abejoniu siuo reikalu ir tapdavo lengviau.
Zinau, tai skamba kaip is pasakos ar kvailo romantiko pramanos, taciau man sunku. Noreciau isgirsti jusu nuomone. Ar tai gali buti galbut piktosios dvasios darbas, o gal Dievas ivykde mano prasyma ir reikia laukti, ar tai vien psichologiniai dalykai.
Dekoju uz atsakyma
