Jei nusibodo lankyti sutvirtinimo ruošimą, siūlyčiau tęsti:) Atsakant galima pacituoti DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE BAŽNYČIĄ LUMEN GENTIUM: 12. Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiskosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu, ir aukoja Dievui šlovinimo auką – jo vardą išpažįstančių lūpų vaisių (plg. Žyd 13, 15). Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“22 visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės. Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi „vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime. Tačiau Šventoji Dvasia Dievo tautą šventina, veda ir puošia dorybėmis ne ne vien per sakramentus bei tarnybas; savo dovanas dalydama „kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui, kaip pasakyta: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Tas charizmas, tiek įžymiąsias, tiek paprastesnes ir plačiau paplitusias, reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms. Tačiau ypatingųjų dovanų siekti aklai ar iš jų tikėtis pernelyg daug apaštalavimo vaisių nedera. Spręsti dėl jų tikrumo ir tinkamo naudojimosi turi tie, kurie vadovauja Bažnyčiai; jiems ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 12. 19–21).
