Esu katalikė ir užaugau katalikų šeimoj. Mano tikėjimas tvirtesnis nei kitų šeimos narių. Stengiuosi kiekvieną dieną eiti į bažnyčią, melstis, atlikti išpažintį kai nusidedu, atgailauti, pasninkauti ir gyventi tokiose kančiose kokias Dievas man duoda... Tačiau man taip trukdo šėtonas... Mama nors ir tikinti, ji netiki, kad vaikštau į bažnyčią. Kartais namie pasišaipoma iš manęs dėl to. Dažniau jaučiu tokį spaudimą, kad jei einu į bažnyčią, tai turiu būti kitokia. Tiksliau, kadangi einu į bažnyčią, turėčiau viską padaryti... Kai esu maldoj, šėtonas visada bando nukreipti mane nuo Dievo. Kai pradedu melstis savomis intencijomis - verkiu. Nes melstis ir prašyti sielai yra viena, o kūnui - savanaudiškumas ir egoizmas. O velnias tik to ir nori. Per kiekvieną išpažintį raudu... Visai neseniai, jaučiausi labai nešvarios sielos, kad net žengdama į bažnyčią apsiašarodavau, nes nenorėdavau tokia nešvari būti pas Tėvą. Jaučiausi visiška nusidėjėlė, bet tik po kiek laiko, t.y. dabar supratau, kad tas laikotarpis buvo tobulas, nes buvau arčiausiai Dievo... O esmė visame kame ta, kad nežinau kaip elgtis. Mano maldos nebėra tokios kaip anksčiau. Dažniausiai tai būna valandos ar kelių būvimas su Dievu ir paprastas maldavimas kaip - Dieve, mokyk mane ir mano brolius mylėti Tave taip, kaip Tavo sūnus Jėzus Kristus mokė Savo mokinius. Gal kiek išbarstytas mintis parašiau.. Bet... kaip paversti šėtoną savo priešu? Kaip elgtis namie? Šiandien pavyzdžiui net nesakiau mamai, kad buvau nuvažiavus į bažnyčią po mokyklos, nes ji tuo paprasčiausiai netiki, nors pati gerai žino, kad neturiu nei žalingų įpročių, nei bendrauju su tokiais žmonėmis ir juolab, gerai mokausi ir siekiu aukštų balų... Ar yra kokios bendrijos, brolijos, vienuolynai, kur galima būtų keliom dienom nuvykti ir būti visiškoj maldoj, su Dievu? Kur priimtų? Net nežinau ką dar turėčiau paklausti, turbūt reikia tiesiogiai kalbėti su kunigu, tačiau kalbant realiai, man išdžiūva burna ir pasipila ašaros...
