Question

pries kelerius metus bandziau pasitraukti is gyvenimo, taciau nesekmingai buvau pazadinta is kritines bukles. ar ne iki galo atliktas aktas yra laikytinas nuodeme? neatsizvelgiant y tai, jog psichika buvo pripazinta nestabile dar pries iviky, zinau,  kad taip pasielgta buvo samoningai ir kad ir kokius isbandymus man siuncia mano protas jie tik dalinai ytakoja manajy pasirinkima. bandymai su psichiatru aptarti sia tema baigiasi nauju vaistu israsymu, taigi jau praradau vilty. taigi, ar nuodeme yra noras mirti? as nesigailiu to ka sau darau, ar tureciau vistiek prasyti atleidimo? ar apsimestinis gailejimasis nebutu tik dar sunkesne nuodeme?

Answer 1

Nuodėmė yra šiuo atveju valios nuostata. Jei atmetama gyvenimo dovana tai atmetamas ir Jos davėjas, tuo labiau jei buvo imtasi veiksmų. Tai griauna gyvenimą. Reikia ieškoti to priežasties. Iš ko kyla tas atmetimas, kuris gali būti itakojamas įvairiausių aplinkybių pvz. mirties kultūra, muzika, dvasinės žaizdos ir t.t. tada turim rauti priežastis, o ne pasekmes. Meluoti kad gailitės neverta, bet reiktų suvokti kas yra tikras gailestis. Ar nežiūrint to kaip mano sužalota psichika vėl mane ves aš noriu priimti gyvenimo dovaną ir ar noriu keltis. Tas jau pakankama išpažinčiai. Išpažinčiai pakanka net ir netobulo gailesčio pvz. iš pragaro baimės. Tobulas gailestis yra iš meilės Dievui, ne iš baimės.