esu 2 ir 7 metų vaikučių mama. jau metai laiko, kaip nuolat lankomės bažnyčioje, kartais ir dažniau, nei tik sekmadieniais. gyvename mažoje parapijoje. mano vaikai bažnyčioje vaikšto, kartais pakrykštauja truputį, vyresnis brolis kartais "patampo" sesutę (veda kur nors, kur ji nenori). aš daug į jų "veiklą" nesikišu, stengiuosi prieit prie sūnaus kažką jam paaiškint, įtraukt - mielai dalyvauja "Tėve mūsų" maldoj, žegnojasi abu su švęstu vandeniu, mėgsta ramybės linkėt ir auką mest, bet vis tiek nemažai "makaluojasi" tarp žmonių. nebaru ir netąsau vaikų - bandau nukreipti dėmesį kur kitur, kažkaip nesinori ypač vyresnėlio "atkratyt" nuo bažnyčios. be to, mano vaikam pažįstama viskas bažnyčioj (o vasarą būna vaikų iš kitų parapijų, kurie jaučiasi "kaip svečiuose"), tai labai drąsiai jie ten jaučiasi. neseniai sulaukiau keleto priekaištų, kad trukdome garbaus amžiaus moterims susikaupti ir pabūti tyloje, panašu, kad taip mano dauguma mūsų bendruomenės vyresnių moteriškių. o vaikų į bažnyčią mūsų bendruomenėj beveik visai neveda,nebent kurie "turi" lankyt dėl pirmos komunijos.klausiau klebono, jis sakė, kad nekreipčiau dėmesio ir jam netrukdo, bet moralus girdžiu ir toliau, sako, "klebonas mandagus, jum nieko nesako". labai nejauku, nes jaučiu po truputį kažkokį "štampa" iš bendruomenės - "čia tie, su savo vaikais vėl..." norėjau paklausti, kur tos ribos, kur jau mano vaikų buvimas peržengia kitų žmonių teisę ramiai pasimelst, ar pan. ko negalima vaikams bažnyčioj daryt? ačiū.
